02 · Istorija
Nuo netikėto prabudimo šešiolikos metų iki gyvenimo Arunačalos papėdėje — istorija apie suvokimą, perduodamą ne doktrina, o buvimu.
1896 m. šešiolikmetį Venkataramaną netikėtai apėmė stipri mirties baimė. Atsigulęs jis sąmoningai išgyveno kūno mirties vaizdinį ir tyrinėjo: jei kūnas miršta, kas lieka?
Atsakymas nebuvo mintis. Jis tiesiogiai atpažino sąmoningą buvimą, kurio mirtis nepaliečia. Šis suvokimas daugiau jo nepaliko.
Netrukus Venkataramanas paliko namus ir traukiniu išvyko į Tiruvannamalajų. Arunačala — šventasis Šivos kalnas — jam buvo ne simbolis, o gyvas dvasinis centras.
Pirmuosius metus jis praleido šventyklose ir olose, dažnai gilioje tyloje. Žmonės pradėjo jį vadinti Bhagavanu Sri Ramana Maharšiu.
Aplink Ramaną susibūrusi bendruomenė tapo Sri Ramanasramam. Čia lankytojai sėdėdavo jo akivaizdoje, užduodavo klausimus arba tiesiog būdavo tyloje.
Ramana mirė 1950 m. balandžio 14 d. Ašramas Tiruvannamalajuje iki šiol saugo jo gyvenimo vietas, raštus ir kasdienę garbinimo bei tylos tradiciją.
Ramanos mokymas sklido ne per vieną oficialią liniją. Daugelis ieškotojų jo tiesioginį kvietimą į savęs pažinimą perdavė skirtingoms kultūroms ir kartoms.
H. W. L. Poonja, vadinamas Papaji, sutiko Ramaną XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Jis pabrėžė tiesioginį laisvės atpažinimą čia ir dabar.
Mooji yra Papaji mokinys, šiuolaikinei tarptautinei auditorijai perduodantis savityros ir tylaus buvimo kelią.
Lietuvos dvasinis ieškotojas ir tiesioginis Mooji mokinys Aji dalijasi susitikimais, pokalbiais bei nuorodomis į savęs pažinimą lietuvių kalba.
Aplankyti Aji YouTube kanalą